👁 Image

Šis straipsnis apie Popiežių Aleksandrą VII.Apie kitus popiežius vardu Aleksandras skaitykite straipsnyje Popiežius Aleksandras.Apie kitas žodžio Aleksandras reikšmes skaitykite straipsnyje Aleksandras.

Aleksandras VII (lot.Alexander PP. VII, tikroji pavardė it.Fabio Chigi, 1599 m. vasario 13 d. Siena, Italija – 1667 m. gegužės 22 d. Roma, Italija) – 238-asis Romos katalikų bažnyčios popiežius. Popiežius nuo 1655 m. balandžio 7 d. iki mirties.^[1]

Buvo popiežiaus Pauliaus V sūnėnas. Jaunystėje mokėsi privačiai. Vėliau Sienos universitete gavo filosofijos, teisės ir teologijos daktaro laipsnį. 1627 m. Ferajoje pradėjo eiti popiežiaus vicelegato pareigas. Rekomendavus dviem kardinolams, 1639 m. buvo paskirtas Maltos inkvizitoriumi ir Kelno nuncijumi. 1648 m. protestavo prieš Vestfalijos taiką, baigusią Trisdešimtmetį karą. 1651 m. popiežius Inocentas X jį paskyrė kardinolu šalies sekretoriumi bei Šv. Marijos Liaudies bažnyčios dvasiniu kardinolu. Popiežiumi išrinktas 1655 m. balandžio 7 d. Pirmaisiais popiežiaus metais Aleksandras VII gyveno kukliai ir net draudė giminaičiams atvykti į Romą, tačiau nuo 1656 m. Vatikano kurijoje nepotizmas vėl suklestėjo. Jo valdymo laikotarpiu buvo pastatyta Šv. Petro aikštės kolonada. Užsienio politikoje palaikė Ispanijos pretenzijas į Portugaliją, rėmėsi Jėzuitais, konfrontavo su Prancūzijos ministru pirmininku, kardinolu Dž. Mazariniu.

• Sąrašas:Popiežiai