Apie Lietuvos miestelius žr. Lietuvos miesteliai. Apie kitų šalių miestelius žr. Kategorija:Miesteliai.

Miestelis – gyvenvietės tipas, istoriškai susidaręs Abiejų Tautų Respublikos laikais dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos teritorijoje. Daug miestelių turėjo nemažą žydų dalį, o vyraujančiai žydų apgyvendinti miesteliai vadinosi štetlais.

Pirmieji miesteliai atsirado XIV a. Tai buvo nedidelės gyvenvietės, mažesnės už miestus. Juose formuodavosi centrinė aikštė, kurios pagrindinė paskirtis buvo turgūs. Miesteliams buvo būdinga socialinių grupių įvairovė – greta kitų gyventojų čia būdavo nemažai amatininkų, prekeivių. Ilgainiui kai kuriems augantiems miesteliams būdavo suteikiama Magdeburgo teisė.

Lietuvoje miestelių terminas pirmąkart paminėtas 1387 m. – taip buvo pavadinti Alytus, Birštonas, Nemunaitis ir Punia.^[1]