NATO korpuso vadas: negalime ruoštis karui, kuris jau buvo

NATO tarptautinis Šiaurės Rytų korpusas (MNC NE) pasiekė kovinį pajėgumą – tai svarbus žingsnis stiprinant NATO rytinį flangą ir regiono saugumo sistemą. Lietuvai tai reiškia ne tik Aljanso struktūrų buvimą, bet ir augantį vaidmenį jas formuojant. 

Šią publikaciją galite skaityti ir lenkų kalba.

„Atgrasymas veikia tik tada, kai nelaikome jo baigtu“, – interviu LRT.lt sako Lietuvoje viešėjęs MNC NE vadas, generolas leitenantas Dariuszas Parylakas. Jis pabrėžia, kad saugumas yra procesas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir prisitaikymo prie kintančio karo lauko.

Po trejų metų pasirengimo NATO tarptautinis Šiaurės Rytų korpusas (angl. HQ Multinational Corps Northeast; HQ MNC NE) kovo 12 d. gavo NATO „Warfighting Corps“ sertifikatą, patvirtinantį gebėjimą veikti viso masto konflikto sąlygomis. Tai vienas svarbiausių NATO rytinio flango vadovavimo sistemos pajėgumų įvertinimų.

Lietuvai tai turi aiškią praktinę reikšmę. 2024 metų rudenį Vilnius pasirašė ketinimų laišką, siekdamas prisijungti prie MNC NE pagrindinių valstybių – Vokietijos, Danijos ir Lenkijos. Iš Ščecino generolo leitenanto D. Parylako vadovaujamas korpusas krizės atveju koordinuotų gynybos veiksmus regione.

Prisijungimas prie pagrindinių MNC NE valstybių leistų Lietuvai įtraukti nacionalinę diviziją į Tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso pajėgas, skirti karininkus į vadovaujamas pozicijas vadavietėje. Ką tai reiškia praktiškai – ne tik kariuomenei, bet ir regiono gyventojų saugumui?

Su generolu leitenantu D. Parylaku kalbamės apie atgrasymą kaip nuolatinį procesą, valstybės veikimo ribas taikos metu ir tai, kaip kinta šiuolaikinio karo pobūdis.

– Ką „Warfighting Corps“ sertifikavimas reiškia regiono saugumui?

– Pradėsiu nuo paties vertimo, nes jis nėra akivaizdus. „Warfighting Corps“ paprasčiausia išversti kaip „kovinis korpusas“. Ir iš karto kyla klausimas: ar anksčiau nebuvome koviniai? Kuo skiriamės nuo kitų?

Europoje yra keliolika korpusų vadaviečių, tačiau tik dalis jų turi realiai priskirtas pajėgas ir konkrečias operacines kompetencijas. Mūsų korpusas daugelį metų pirmiausia buvo skirtas integracijai ir mokymams regione – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tai buvo ir tebėra svarbi misija, iš esmės taikaus pobūdžio.

Tačiau Ukrainos patirtis labai aiškiai parodė, kad vien mokymo gebėjimų nepakanka. Tai nėra stiprus argumentas atgrasymo procese.

Todėl per pastaruosius trejus metus nuosekliai kūrėme gebėjimą veikti karo aplinkoje – visa šio žodžio prasme. Tai reiškia išeiti už klasikinio sausumos pajėgų vadovavimo ribų ir pasirengti daugialypėms operacijoms.

Juk neveikiame negyvenamoje saloje. Šiuolaikinis mūšio laukas yra sinergija – bendras veikimas su oro pajėgomis, karinėmis jūrų pajėgomis, specialiosiomis pajėgomis, taip pat su kibernetinio saugumo komponentu. Mūsų regione tai ypač svarbu – turime priėjimą prie jūros, o oro erdvė jau seniai yra esminis sausumos operacijų rėmimo elementas.

Tai nebuvo vienas lūžio momentas ar vienos pratybos. Tai buvo procesas: keleri metai darbo, dešimtys pratybų, dirbtuvių ir struktūrinių pokyčių. Palaipsniui stiprinome štabo pajėgumus ir pritaikėme struktūrą realiems iššūkiams.

Finalas buvo sertifikavimo pratybos. Labai sudėtingos – pirmą kartą veikėme tokioje tankioje ir kompleksiškoje aplinkoje. Be scenarinio priešininko atsirado ir dirbtiniu intelektu pagrįstos sistemos, kurios yra negailestingos – jos reaguoja ne į emocijas, o tik į faktus. Tai buvo didelis iššūkis štabui.

Vadovybės vertinimai man yra tenkinantys, nors aš visuomet pirmiausia ieškau, ką dar reikia patobulinti.

Tačiau nieko „magiško“ neįvyko. Toliau dirbame savo kareivišką darbą – tik darome jį efektyviau ir su įsitikinimu, kad pasiekėme tokį pajėgumų lygį, kuris leidžia judėti pirmyn.

– Kaip vertinate realų Baltijos valstybių pasirengimą veikti vienoje vadovavimo sistemoje krizės sąlygomis? Ką praktikoje parodė tokios pratybos, kaip „Griffin Lightning“?

– Pajėgumai – tai nėra kažkas, kas tiesiog atsiranda ir jau yra. Tai procesas – juos įgyjame, palaikome ir vystome. Viskas priklauso nuo ambicijų ir nuoseklumo.

Tokios pratybos, kaip „Griffin Lightning“, pirmiausia turėjo vieną tikslą: NATO pajėgų operacinę integraciją su nacionaliniais vienetais. Būtent žodis „integracija“ čia yra esminis.

Imkime Lietuvos pavyzdį. Turime sparčiai besiformuojančią Vokietijos brigadą, kuri ne tik stiprina savo pajėgumus, bet ir aktyviai treniruojasi kartu su Lietuvos kariais. Turime brigadą „Geležinis Vilkas“, kuri dar visai neseniai savo struktūroje bendradarbiavo su Belgijos batalionu. Tai konkretūs realios integracijos pavyzdžiai.

Tačiau to neįmanoma įgyvendinti vien tik įsakymu. Neužtenka pasakyti: nuo rytojaus veikiame kartu. Kiekviena kariuomenė turi savo veikimo kultūrą, procedūras, techniką ir savitą požiūrį į mūšio lauką. Vokietijos, Belgijos ar Kanados karys dirba su skirtingomis priemonėmis – visa tai reikia suderinti.

Negalime kurti atskirų „kunigaikštysčių“ – atskirai NATO pajėgų, atskirai nacionalinių, atskirai teritorinių. Vadovybės užduotis – visa tai sujungti ir pasiekti veikimo sinergiją.

To neišmoksi iš knygų. Tai galima išugdyti tik praktikoje – per bendras pratybas.

Todėl pakeitėme požiūrį. Anksčiau NATO vienetai daugiausia treniravosi savo struktūrose. Šiandien vis labiau orientuojamės į bendrą rengimą kartu su nacionalinėmis pajėgomis – tai yra reali pažanga.

Kitas žingsnis, kurį jau matau horizonte, – teritorinės gynybos pajėgų įtraukimas į šį procesą. Jos veikia šiek tiek savo sistemoje, turi savitą specifiką. Šio komponento sujungimas su kitomis pajėgomis yra vienas didesnių iššūkių.

Galiausiai siekiama, kad visi „kalbėtų viena kalba“ – ne tiesiogine, o operacine prasme. Kad mūšio lauke vieni kitus suprastų ir žinotų, jog yra tarpusavyje priklausomi.

Negalime kurti atskirų „kunigaikštysčių“ – atskirai NATO pajėgų, atskirai nacionalinių, atskirai teritorinių. Vadovybės užduotis – visa tai sujungti ir pasiekti veikimo sinergiją.

– Ar dabartinis atgrasymo lygis iš tiesų mus saugo, ar vis dar per anksti kalbėti apie realų saugumą?

– Tai šiek tiek provokuojantis klausimas, nes paprasčiausias atsakymas būtų toks: jei neturime konflikto, vadinasi, sistema veikia.

Jei karas Ukrainoje neišplito į NATO rytinį flangą, tai reiškia, kad atgrasymo mechanizmas atlieka savo funkciją.

Tačiau reikia aiškiai pasakyti: atgrasymas nėra įrankis, kurį „įjungiame“ ir tema tuo uždaroma. Tai yra rezultatas – daugelio veiksmų, taip pat ir karinių, vykdomų taikos metu, visuma.

Todėl negalime sau leisti nė akimirkos atsipalaiduoti. Tai nėra kažkas, kas padaroma kartą ir visiems laikams.

Jei kas nors vilkėdamas uniformą sako, kad „atgrasymo klausimas jau išspręstas“, tai tiesiog klaidingas mąstymas. Atgrasymas yra nuolatinis procesas, kuriame mes vis dar esame.

– Pastaraisiais mėnesiais Lietuva susidūrė su incidentais oro erdvėje – nuo dronų iki oro uostų veiklą trikdančių balionų bei kitomis hibridinėmis atakomis. Ar atgrasymas veikia ir grėsmių, esančių žemiau atviro konflikto slenksčio, atveju?

– Turime pradėti nuo vieno esminio dalyko: gyvename santykinės taikos laikotarpiu – net jei kai kurie tai vadina kitaip.

Šiandien ginkluotosios pajėgos veikia pagal tam tikrą teisinį režimą ir parengties lygį. O visuomenės lūkestis dažnai yra toks, kad viskas, kas priartėja prie sienos, turėtų būti nedelsiant neutralizuota. Taikos metu taip neveikia.

Incidentai, apie kuriuos kalbame, yra riboto masto. Tai nėra puolamieji veiksmai, o didžiąja dalimi – mūsų pajėgumų testavimas. Testai, vykdomi tiksliai ties riba to, ką galima padaryti neperžengiant konflikto slenksčio.

Mes taip pat turime veikti tame pačiame lygmenyje – reaguoti adekvačiai pagal taikos meto situaciją.

Piliečio akimis tai gali atrodyti kaip nepakankama reakcija. Tačiau, pavyzdžiui, pats balionas nekelia tiesioginės grėsmės valstybės saugumui. Tuo metu kiekviena mūsų reakcija, ypač priešlėktuvinės gynybos sistemų naudojimas, suteikia mūsų oponentams informacijos apie tai, kaip veikiame.

Todėl ne visada tikslinga demonstruoti visas savo galimybes.

Aptikimo sistemos veikia – apie šiuos objektus žinome. Tačiau sprendimas, ar ir kaip reaguoti, nepriklauso tik kariuomenei. Jis priimamas politiniu lygmeniu.

Čia atsiranda tai, kas daugeliui sunkiai priimtina, – tam tikras sprendimų priėmimo inertiškumas. Jis kyla iš to, kad veikiame pagal taikos meto teisę, o ne karo sąlygomis, kur ginkluotųjų pajėgų įgaliojimai yra gerokai platesni.

– Planuojamas poligonas Kapčiamiestyje kelia vietos bendruomenės diskusijas, nors jo vieta turi strateginę reikšmę. Ar šiandien mokymo infrastruktūra tampa tokia pat svarbi kaip karinė technika? Ir ar dabartinėje geopolitinėje situacijoje gali būti „per daug“ poligonų?

– Pateiksiu pavyzdį iš Lenkijos. Buvo transformacijos laikotarpis, kai mažinome ginkluotąsias pajėgas ir nuspręsta, kad turime per daug poligonų. Prasidėjo jų likvidavimas – dažnai labai patraukliose vietose, kurias greitai perėmė vietos valdžia.

Po kelerių metų saugumo situacija pasikeitė. Pradėjome atkurti pajėgumus, kurti naujus vienetus – ir staiga paaiškėjo, kad trūksta erdvės mokymams. Be to, technologijų raida lėmė, kad anksčiau turėti poligonai tiesiog tapo per maži. Artilerijos nuotoliai smarkiai išaugo, o saugumo apribojimai šiandien neleidžia visapusiškai išnaudoti modernių ginkluotės sistemų.

Tuo pat metu aplink buvusius poligonus ėmė kurtis gyvenvietės. Šiandien labai sunku pasakyti: likviduojame namus, nes mums reikia vietos šaudymo pratyboms.

Tai rodo viena: tai, ką kartą likvidavome, vėliau labai sunku atkurti.

Todėl šiandien, taip pat ir Lenkijoje, ieškoma naujų teritorijų ir atkuriama mokymo infrastruktūra. Ji yra būtina – ne tik didesnėms pajėgoms, bet visų pirma šiuolaikinėms kovos sistemoms.

Lietuva susiduria su labai panašia dilema. Ji kuria naujus pajėgumus, stiprina artileriją, formuoja naujus vienetus. Kyla klausimas: ar pakanka plėsti esamus poligonus, ar reikia kurti naujus.

Antras aspektas – tai reikia pasakyti atvirai: kariuomenės mokymai ir viskas, kas susiję su poligonu, yra nepatogu vietos gyventojams. Ir tai nekelia abejonių.

Kai atvykstame, kalbant paprastai, sukeliame nemažai triukšmo. Esame garsūs, neleidžiame žmonėms miegoti. Kai jie miega – mes šaudome. Kai pabunda – mes tebešaudome. Ir taip be pabaigos.

Kita vertus, kiekvienas, girdintis šaudančius tankus ar raketų paleidimo sistemas, supranta, kad visa tai skirta jo saugumui.

Jei priimamas sprendimas statyti poligoną, jis nėra atsitiktinis. Tai apgalvotas procesas – tiek kariniu, tiek geografiniu požiūriu.

Yra dar vienas aspektas, apie kurį kalbama rečiau: tai taip pat NATO pajėgų mokymo vietos. Vis didesnių pajėgų. Netrukus regione visapusišką operacinę parengtį pasieks Vokietijos brigada, turinti apie 5 tūkst. karių, – ir jie turi treniruotis kasdien. To neįmanoma padaryti tik naudojant simuliatorius.

Todėl šiandien susiduriame su pasirinkimu, kaip sakoma sename posakyje: „Turėti sausainį arba jį suvalgyti.“ To visiškai suderinti neįmanoma. Reikia pasirinkti sprendimą, kuris realiai didina saugumą.

Jei priimamas sprendimas statyti poligoną, jis nėra atsitiktinis. Tai apgalvotas procesas – tiek kariniu, tiek geografiniu požiūriu.

– Ukrainos patirtis rodo didelį dronų efektyvumą prieš tankus ir šarvuotąją techniką. Ar jų vaidmuo ir toliau didės, ar ilgainiui stabilizuosis?

– Kiekvienas kalavijas anksčiau ar vėliau randa savo skydą. Ir šiuo atveju turime rasti tam tikrą aukso vidurį.

Negalime ignoruoti dronų – turime juos turėti ir naudoti visais lygmenimis, kur jie gali būti veiksmingi. Tai akivaizdu.

Tačiau kartu reikia kelti klausimą, kur link judėti toliau. Ar turėtume varžytis kiekiu, ar verčiau kurti veiksmingas antidronines sistemas?

Pateiksiu istorinį pavyzdį. 9-ajame dešimtmetyje Varšuvos paktas turėjo daugiau kaip 20 tūkst. tankų – daugiau nei NATO. Ir vis dėlto išliko tam tikra pusiausvyra. Kodėl? Nes NATO sukūrė labai veiksmingas prieštankines sistemas.

Šiandien susiduriame su panašia dilema.

Tai nereiškia, kad neplėtosime dronų. Plėtosime – ir privalome tai daryti. Tačiau reikia įvertinti technologijų vystymosi tempą. Skirtingai nei amunicija ar klasikinė technika, dronai labai greitai pasensta.

Sunku įsivaizduoti, kad gaminame šimtus tūkstančių dronų, juos sandėliuojame, o po dvejų–trejų metų paaiškėja, kad jie jau pasenę. Tai didžiulė išteklių švaistymo rizika.

Todėl viena iš krypčių – vadinamasis „dual use“ (dvigubo naudojimo) principas. Tai reiškia dronų naudojimą kasdien civiliniame sektoriuje: gelbėjimo tarnybose, policijoje, ugniagesių tarnybose – o prireikus greitą jų integravimą į gynybos sistemą.

Tai leidžia palaikyti pajėgumus nekaupiant technikos, kuri greitai praranda vertę.

Tai tema, kuriai reikia platesnės diskusijos. Klausimas paprastas: ar tikrai turime turėti tiek pat dronų kiek mūsų potencialūs priešininkai, ar verčiau sutelkti dėmesį į veiksmingą antidroninę gynybą? Viena aišku – šį „kalaviją“ taip pat privalome turėti.

– Viename iš interviu esate sakęs, kad nėra prasmės ruoštis karui, kuris jau buvo. Ar būtent gebėjimas numatyti būsimą konfliktų pobūdį šiandien yra didžiausias iššūkis saugumo ekspertams ir kariniams planuotojams?

– 20 amžiuje dažnai žvelgėme atgal: analizavome ankstesnius karus ir bandėme pasirengti jų pasikartojimui. Šiandien tam neturime laiko. Negalime ruoštis karui, kuris jau buvo.

Kyla klausimas: kaip tuomet ruoštis būsimam karui?

Yra įvairių požiūrių. Vieni bando numatyti jo pobūdį, tačiau aš į tai žiūriu labai atsargiai. Kaip yra pasakęs Seneka: „Ateitį žino Dievas, ją pranašauja pranašas, o apie ją pasakoja kvailys.“ Todėl vengiu „būrimo“.

Tačiau yra tai, ką galime daryti, – ir darome. Mes pažįstame savo priešą. Jį stebime, analizuojame, matome, kaip jis keičiasi, kaip vykdo veiksmus, kaip evoliucionuoja jo taktika ir operacinis menas.

Remdamiesi tuo, galime bandyti numatyti jo veiksmų kryptis.

Žinoma, pasauliniu mastu negalime numatyti, kur kils konfliktas ir koks jis bus. Tačiau mūsų regione kalbame apie konkretų priešininką – ir tai suteikia tam tikrą atskaitos tašką.

Todėl, užuot bandę nuspėti ateitį, susitelkiame į tai, ką matome čia ir dabar, – ir tuo remdamiesi kuriame savo pajėgumus.

Mūsų regione kalbame apie konkretų priešininką – ir tai suteikia tam tikrą atskaitos tašką.

– Konfliktas Artimuosiuose Rytuose lieka už Jūsų tiesioginio veikimo teatro ribų, tačiau ar jo eiga gali netiesiogiai paveikti mąstymą apie saugumą ir NATO įsipareigojimus rytiniame flange?

– Kiekvienas konfliktas suteikia patirties, kuri yra naudinga ir kitoms karinėms aplinkoms. Šiandien matome, pavyzdžiui, labai intensyvų bepiločių priemonių naudojimą ar masinį raketų naudojimą – tai konkretūs aspektai, kuriuos analizuojame.

Tačiau negalime šių patirčių tiesiogiai perkelti į Europos kontekstą.

Turime prisiminti, kad Artimieji Rytai – visiškai kitoks kontekstas, taip pat ir kultūrinis. Tai sakau iš asmeninės patirties, nes dalyvavau operacijose Irake ir Afganistane. Mąstymo būdas, visuomenių funkcionavimas, reakcija į konfliktą – visa tai reikšmingai skiriasi nuo Europos realijų.

Todėl tai, ką galime „perkelti“, pirmiausia yra techniniai ir operaciniai aspektai: kaip naudojama technika, kaip didinamas jos efektyvumas, kaip mažinami nuostoliai, kaip užtikrinamas smūgių tikslumas.

Tačiau pats konflikto pobūdis nebūtinai bus toks pat. Ar jis toks bus? Čia grįžtu prie to, ką jau sakiau: nesu ateities prognozavimo šalininkas. Galime stebėti, analizuoti ir daryti išvadas, bet neturėtume remtis supaprastintais scenarijais.

Viena aišku: tai sritis, kurią reikia atidžiai stebėti, – ir mes, kariškiai, tai darome.

– Per mūsų ankstesnį pokalbį esate sakęs, kad karas visada bus žiauriausias dalykas, kurį žmogus sugalvojo civiliams. Ar technologinė pažanga kada nors gali lemti, kad konfliktai taps mažiau mirtini, ar tai prieštarauja pačiai karo prigimčiai?

– Norint atsakyti į šį klausimą, reikia grįžti prie pagrindų – prie priešininko. Tai, kiek mirtinas yra karas, priklauso nuo abiejų pusių. Tačiau pirmiausia – nuo tos, kuri jį pradeda ir suteikia jam pobūdį.

Mes veikiame demokratinių valstybių rėmuose. Mus saisto tarptautinė teisė, ginkluotų konfliktų teisė ir humanitarinė teisė. Mūsų atsakas niekada nebus veidrodinis priešo veiksmų atspindys. Ir negali būti.

Mes nesame nusikaltėliai. Negalime sąmoningai atakuoti civilių vien todėl, kad kitaip nepavyksta pasiekti karinio tikslo.

Todėl kare nėra visiškos simetrijos.

Mano, kaip NATO struktūrose dirbančio vado, požiūriu, karai buvo, yra ir bus mirtini. Deja, kaip visada labiausiai kentės civiliai.

Tačiau tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Galime – ir turime – mažinti karo pasekmes visuomenei.

Esminė yra edukacija: nuo mokyklos iki informacinių veiklų žiniasklaidoje. Ne mažiau svarbūs ir valstybės veiksmai: slėptuvių statyba, energijos ir vandens tiekimo užtikrinimas, krizinėms situacijoms atsparios infrastruktūros vystymas.

Visa tai gali sumažinti kančios mastą, tačiau jos visiškai nepašalins.

Net jei NATO siekia tikslių, „chirurginių“ smūgių, lieka klausimas, ar priešininkas veiks pagal tas pačias taisykles.

Norėčiau tuo tikėti. Tačiau geriausia būtų, kad mums niekada netektų to patirti.