Avis arba naminė avis (lot.Ovis aries) – porakanopių būrio, dykaraginių (Bovidae) šeimos naminis gyvūnas. Manoma, kad avys prijaukintos maždaug prieš 10 000-12 000 m.

Avys yra 55-100 cm aukščio, kūno ilgis iki uodegos pradžios – 60-110 cm. Avys sveria 30-100 kg, avinai – 60-180 kg. Gyvena 8-10, daugiausia 20 metų.

Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse daugiausiai dėl vilnos ir mėsos, o kai kurios veislės ir dėl pieno, iš kurio gaminami sūriai, taip pat tradiciniai jogurtai, kefyrai. Avys (bei naminės ožkos) laikomos vienais seniausių naminių gyvūnų. Europoje žinomos nuo neolito. iš pradžių naudotasi avių mėsa ir krauju, vėliau pienu, galiausiai vilna. Artimuosiuose Rytuose avių vilna buvo kerpama jau II tūkst. pr. m. e. Iš čia per Siciliją avių kirpimas paplito ir Europoje.

Avys nėra labai reiklios ir prisitaiko prie įvairių klimato ir mitybos sąlygų, o tai lėmė ir platų jų paplitimą. Avininkystė kai kuriuose regionuose, pvz., Viduržemio jūros, yra svarbi žemės ūkio alternatyva.

Dabar yra apie 350 veislių, auginamų mėsai ir vilnai.

Naminių avių veislės klasifikuojamos remiantis uodegos ilgumu ir forma. Tai yra pastoviausias požymis, kuris leidžia avis skirstyti į šias pagrindines grupes:

• Trumpauodegės avys, kurių uodegos turi iki 13 slankstelių. Daugiausia paplitusios Šiaurės ir Vidurio Europoje. Jų atstovais galima laikyti Lietuvos vietines avis, rusų Romanovo avis, ostfryzų pieninę avį, Šetlando ir Hebridų salų avis, vokiečių viržynų avis (Heidschnucke).
• Kurdiukinės avys, kurių uodegos labai trumpos (dažniausiai 4-6 slanksteliai), iš abiejų uodegos pašaknio pusių išauga dideli riebalinio audinio telkiniai (kurdiukai). Auginamos Rusijos pietryčiuose ir Azijoje (kalmukų, kirgizų avys), Kaukaze, Kryme, šiaurinėje Afrikoje.
• Ilgauodegės avys, kurių uodegos turi virš 13 slankstelių;
  • Riebiauodegės arba plačiauodegės. Svarbiausi atstovai – karakulinės avys.
  • Liesauodegės arba siaurauodegės. Svarbiausi atstovai – merinosai ir mėsinės anglų avys.

Žodis avìs (vyr. g. ãvinas) – labai archajiškas žodis, kilęs iš ide.*óu̯i-s (turi daug atitikmenų kitose kalbose – slav. *ovьca ir *ovьnъ, germ. *awiz, lot.ovis, het.ḫāwis, skr.अवि= IAST: avi- ir kt.). Indoeuropietiškas avies pavadinimas toliau kildinamas iš veiksmažodinės šaknies *au̯- (‘austi’), tad žodžiai avìs ir áusti yra bendrakilmiai. Iš tos pačios šaknies kildinamas ir žodis vìlna (ide. *u̯l̥-nā). Avis senovės indoeuropiečiams buvo ypatingai svarbus gyvūnas – tą rodo ir žodis pék̂u- (= liet.pekus), kuriuo vadinta avių banda. Vėliau šiuo žodžiu imti bendrai vadinti naminiai bandykščiai gyvuliai, nuo jo kilo žodis turtui, pinigams pavadinti (lot.pecunia ir kt.).^[1]

Avies jauniklio pavadinimas ėriùkas (ė́ras, ėráitis, ėrẽlis, ėrỹs, ėrýtis, ėrùkas, jė́ras, jė́ris, jėriùkas, gė́ras, gėrẽlis, gėriùkas, vė́ras, vėráitis) giminiškas latv.jers, prūs.eristian, slovėn.jare (‘ėriukas’), sen. rus. ярина (‘avies vilna’), serb.jare, bulg.яре (‘ožiukas’), lenk.jarka (‘mitulys, vasarojus’), arm. oroj (‘ėriukas’), lot.aries (‘avinas’), sen. air.erbb (‘telyčia’), heirp (‘ožka’), škot. gėl.earb (‘stirna’), sen. gr.ἔριφος (‘ožiukas’) ir suvedamas į ide. šaknį *er-. Toliau ši šaknis siejama su ide.*iē̯ro- (‘metai, metinis’ → av.yārə, vok.Jahr, angl.year ‘metai’, sen. gr.ὥρα ‘laikas, metai’, ukr.ярь ‘pavasaris, vasarojus’, liet.jõrė ‘pavasario žaluma’ ir kt.). Tad žodis ėriukas reikštų „metinis, tų pačių metų, vienergis, pavasarį atsiradęs gyvulys“.^[1]

Avinas liaudyje dar vadinamas žodžiu barõnas. Tai skolinys iš slavų kalbų (rus.баран, боран, lenk., svk.baran, ček.beran). Šie žodžiai toliau gretinami su sen. gr.βάριον, alb.berr (‘avis, smulkus gyvulys’), barí (‘piemuo’), Milano lomb.bera (‘avis’), ir laikomi senu, neaiškios kilmės Alpių krašto paveldu. Kita vertus, slaviškas žodis dalies autorių laikomas skoliniu per tiurkų *baran iš vid. iranėnų *bārān ← iranėnų *varan, kuris gretinamas su skr.उरण= IAST: uraṇa- ‘avinas, ėriukas’, skr.उरा= IAST: urā ‘avis’, pers.بره= barra, vid. pers. varak, sen. gr.ἀρήν, arm. գառն,gaṙn (‘ėriukas’) ← ide. *u̯eren- (‘avinas, ėriukas’).^[1]

• Lietuviškoji enciklopedija, II t. – Kaunas: Spaudos Fondas, 1934. – p. 456-8.