Kokamai (isp.cocamas, t. p. Kokáma, Kukama) arba omagvai (omaguas) – indėnų tupių tauta, gyvenanti Peru, Loreto departamente, prie Ukajalio žemupio bei prie Hualjagos (subetnosas – kokamiljai), taip pat Rondos saloje Amazonėje (Kolumbija) bei aplinkinėse srityse Brazilijoje. Populiacija – 17–18 tūkst. gyventojų. Kokamų-kokamiljų kalba priklauso tupių-gvaranių kalbų šeimai, tačiau dabar sparčiai nykstanti (~2000 šnekančiųjų), dauguma kokamų šneka ispaniškai arba kečujiškai. Pagal tikybą – Romos katalikai.

Kokamai susidarė iš tupių omagvų, kurie, XVI a. prekiaudami Amazonės pakrantėse, atsikėlė į jos aukštupį. Pradžioje priėmė ispanų misijonerius, bet 1662 m. prieš juos sukilo kol 1666 m. buvo ispanų nugalėti. Smarkiai nukentėjo nuo epidemijų, prievartos. Nuo XIX a. įdarbinti kaučiuko surinkėjais.

Tradiciškai verčiasi žvejyba, vėžlių gaudymu ir jų kiaušinių rinkimu, kapline žemdirbyste (užliejamuose upių slėniuose – lydimine; augina manijokus, kukurūzus, ankštinius, batatus, žemės riešutus, medvilnę, tabaką), medžiokle. Pagrindiniai amatai – audimas, puodų lipdymas. Dabar kokamai smarkiai akultūruoti, verčiasi daugiausia prekybiniu žemės ūkiu, samdomais darbais (žemės ūkyje, kaučiuko surinkimo įmonėse, miškų ūkyje).

Būstas statomas iš nuobliuotų palmių stulpų su žemu dvišlaičiu stogu. Tradiciniai rūbai – tunikos pavidalo marškiniai (kušma) be rankovių, išrašyti geometriniais raštais (raudonais, mėlynais ir kt.).

Įprastinę kokamų bendruomenę sudarydavo 30–40 didžiųjų šeimų. Būdinga patrilinijinė šeima, santuoka patrilokalinė. Būta vergovės. Išlaikę tradicinės tikybos bruožų (šamanizmas, tikėjimas miškų, vandenų dvasiomis). Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio tarp kokamų ėmė plisti sinkretinė-eschatologinė religija, jungianti krikščionybės ir tradicinės tikybos bruožus.^[1]